Psichodrama – grupinė psichoterapija, savęs ir savo artimo supratimas, keičiantis vaidmenimis. Darbas grupėje gali padėti spręsti konfliktus, problemas ir asmeninius išgyvenimus. Atlikdami įvairius vaidmenis, grupės dalyviai turi galimybę kūrybiškai spręsti emocines ir socialinių santykių problemas. Psichodramoje žmogus, kitiems padedant, atkuria ir išgyvena savo gyvenimo įvykius, patirdamas jausminį „apsivalymą“ – katarsį.  Psichodramos technika padeda išmokti naujų vaidmenų, pakeisti senus netinkamus vaidmenis adekvačiais reagavimo būdais, didina savivertės jausmą ir skatina spontaniškumą. Kaip vyksta psichodrama?. „Ko negalime pasakyti žodžiais, galime parodyti veiksmu“, – toks buvo J. L. Moreno moto. Klasikinėje psichodramoje laikas ir scena yra skirti pagrindiniam veikėjui – nariui, kurio tema nagrinėjama, kiti grupės nariai dalyvauja prisiimdami pagalbinių „aš“ vaidmenis – atspindėdami, apsikeisdami vaidmenimis, dubliuodami ir t. t. Nors pagrindinis terapinis procesas scenoje vyksta tarp pagrindinio veikėjo ir pagalbinių „aš“, svarbūs dalykai vyksta su visais grupės nariais: pagalbinių vaidmenų atlikimas ir net „pasyvus“ kieno nors psichodramos stebėjimas gali sukelti gilų asmeninį išgyvenimą. Grupės dalyviai atpažįsta savo pačių sunkumus ir drauge su „herojumi“ mokosi juos spręsti. Šis emocinis ryšys su kitais grupės dalyviais padeda pasiekti kūrybinį aktyvumą ir įžvalgą. Psichodramos procesą sudaro trys pagrindinės dalys: apšilimas (jo metu iškyla asmeninės temos ir problemos), veiksmas (pagrindinio veikėjo psichodramos kūrimas) ir dalijimasis patyrimu, susijusiu su atliktais vaidmenimis ir susitapatinimu su kitais.